Atverti sielos slėpinius... Naujausia poetės Pranciškos Reginos Liubertaitės atrinktinės lyrikos knyga „Atverčių žydėjimas“ sukomponuota iš poezijos rinktinės „Žiežirba į žemę“ (2016) ir trijų lyrikos knygelių: „100 haiku Vilniui“ (2008), „Šešėlių blankumoj“ (2018) ir „Mylėk tylos valandoj“ (2021). Atrinktinės lyrikos knygos sudarytojui teko būti griežtam ir atsakingam atrenkant ir sudarant teminiu konceptu grįstą lyrinių eilėraščių struktūrą – iš tokios eilių gausos siekiant paliudyti prasmingiausius likiminius autorės akcentus. Rodos, Ana Achmatova taikliausiai nusakė prasmingą poeto misijos siekį: per gyvenimą sukurti bent 40 vertingų, išliekančių eilėraščių... Kiek jų yra čia, „Atverčių žydėjime“, vaizdinių ir melodijų sutelktinėje, spręs skaitytojas ir laikas. O juk nuolatos gyvename (ypač kurdami) tarp prisiminimų ir svajonių.Tai apibūdina ir puiki poezijos apibrėžtis: poezija – tai svajonių kalba. Nes ir poetinis mąstymas kyla iš prisiminimų, kurie žadina ir ilgesį, ir svajones. Tokia atrinktinė lyrika, man dingojas, atspindi sąmoningesnę lyrinių etiudų sintezę, o pati knyga – erdvesnę, netikėtesnę visumą. Lyrikė poetine kūryba lieka ištikima savo prigimčiai – vartoti tautosakinius stilistinius psichologizmus, remtis eleginiu meditatyvumu, pajusti sielų ir gamtos bendrystę. Čia nestinga ne tik jautrios moters intuicijos, atjautos, bet ir žaismingos autoironijos. Tokia lyrika sugestyvi, galop atsisakiusi retorikos, abstrakcijų, todėl neretai jauki ir graži net asmeninių patirčių ir išgyvenimų skaudumu ir tikrumu. Lyg džiaugsmo akimirkos įveikiant lemties kliūtis, prisimenant ir svajojant. Rašytojas Arvydas Genys