Sveikinu! Koks gražus, jaukus ir erdvus haiku!
Iškart numanoma, kad tai Verbų sekmadienis, nors tiesiogiai nenusakyta. (Numanoma istorija – vienas iš haiku rašymo metodų).
Struktūriškai išlaikyta frazė („močiutės rankoj virpa kadugio šakelė“) ir fragmentas („abi pašventintos“). Pastebėta akimirka reali, niekas čia nesugalvota, subjektyviai neįvertinta, neprigražinta personifikacijomis ir pan., tik pastebėta taip, kaip yra ir užrašyta (haiku privalumas). Be to, žavi atkreiptas jautrus dėmesys – virpančios rankos nuo senatvės, laikančios kadugio (amžinai žaliuojančio medžio) šakelę kaip gyvybės, amžinybės simbolį, pašventintą savo namams, išlaikant Krikščioniškąją tradiciją. Virpa kadugio šakelė kartu su močiutės ranka – čia užplūsta visa puokštė jausmų ir pamąstymų: norisi užjausti, bet argi gali ką pakeisti prieš natūralų senėjimą, išlieka šviesus liūdesys ir pagarba močiutei, įveikusiai gyvenimo sunkumus, senatvei... Žodis „virpa“ čia toks gyvybingas ir paveikus sujungiant gyvenimiškąją patirtį, senėjimo padarinius su atgimstančia gyvybe, viltimi, tęstinumu. Konkretus vaizdinys paskatina abstraktiems pamąstymams, kas vadinama haikiška potekste. 
 „Abi pašventintos“ – dar viena įžvalga, suteikianti pabaigai ne tik netikėtumo (būdingo haiku trečiajai eilutei), bet ir minčių, parymoti ilgėliau; senatvė – tai apdovanojimas, kurį ne kiekvienam pasiseka gauti... „Abi pašventintos“ – vienovėje...
Išlaikytas pagrindinis, dažniausias haiku rašymo principas – dviejų reiškinių ar vaizdų sugretinimas (palyginimas arba kontrastas).