Mes žaidžiame...
 
Tai sakot, kad seniai praėjo tie laikai,
Kai buvom trumpakelniai, murzini vaikai,
Ir nebeverta prisimint senų žaislų?
Teisybė. Kam čia smulkintis. Kurių galų!
 
Kokie istorikai, sakykit, suskaičiuos,
Kiek šiandien turime žaislų – namuos, svečiuos?
Mes žaidžiame kėdėm, mes žaidžiame stalais,
Taurėm, taurelėm ir kitais tauriais stiklais...
 
Mes žaidžiam žodžiais, žaidžiam pinigais,
Ir priešais tariamais, ir artimais draugais,
Mes žaidžiam lovomis ir ištisais namais,
Mes žaidžiame jausmais – savais ir svetimais...
 
Žaislų tų – pilna! Galim laužyt – ne bėda!
Tik vis dėlto, jei rastumėte jūs kada
Senutį ratlankį, kurio nepamiršau
(Žaidžiau su juo), - grąžinkite! Labai prašau!
                /J. Jakštas/