kai žaibuoja

dar susipina rankos sapne ir tada sužaibuoja
trupa mūsų pasaulis lyg būtų pigaus porceliano
krinta dulkės lietaus į akis – nežadėjai rytojaus
ir rytojus neaušo ir geso žibintas ant stalo
pranašaudamas audrą stiklinėje (šįryt pavydžiu Sokratui)
mes išdidūs po laiko ir gudrūs kai ištveriam tiesą
po kurios gerą sprindį lyg perskrodus žaibui paaugam...
... ar žinai kad daugiau tuo žvilgsniu į tave nežiūrėsiu
kai atrodė kad mūsų dangus ir kai juokėmės lietų išpylę
ir ištaškėm pasaulio natas nes nešalta sušlapti
kai žinai kad kažkas...
kad kažkur...
kažkodėl...
nebelyja...
... kai susipina rankos sapne nebenoriu atakti... .... ...
Iglė

2019-11-06 13:11:40

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2019-11-08 09:13:44

Jausmingos bei mielos eilės.

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2019-11-07 00:47:45

taip,  pralekiam pro gyvenimus tai žaibuodami, tai lydami, tai dainuodami

Vartotojas (-a): aqua_vitae

Sukurta: 2019-11-06 21:22:40

mano sapnuose pinasi tik besijuokiantys demonai, kaip niekad norisi nubusti.
labai simpatiškas eilėraštis, ačiū!