dar susipina rankos sapne ir tada sužaibuoja
trupa mūsų pasaulis lyg būtų pigaus porceliano
krinta dulkės lietaus į akis – nežadėjai rytojaus
ir rytojus neaušo ir geso žibintas ant stalo
pranašaudamas audrą stiklinėje (šįryt pavydžiu Sokratui)
mes išdidūs po laiko ir gudrūs kai ištveriam tiesą
po kurios gerą sprindį lyg perskrodus žaibui paaugam...
... ar žinai kad daugiau tuo žvilgsniu į tave nežiūrėsiu
kai atrodė kad mūsų dangus ir kai juokėmės lietų išpylę
ir ištaškėm pasaulio natas nes nešalta sušlapti
kai žinai kad kažkas...
kad kažkur...
kažkodėl...
nebelyja...
... kai susipina rankos sapne nebenoriu atakti... .... ...