Patyrimo kartus medus

Santrauka:
<…> tik save  (Voltas Vitmenas) pasaulyje jautė kaip danties skausmą – geliančiai, beviltiškai, o kentėjo nuo tarpusavyje nesuderinamų dalykų: pasaulio grožio ir savo laikinumo.
Bronius Šablevičius „Nematomoji žmogaus pusė“
 
Niekinti šio pasaulio pagundas ir išsaugoti sielos ramybę <...> geriausiai padeda savo menkumo supratimas ir nuolatinis galvojimas apie mirtį, jei jis nėra paviršutiniškas, o įsiskverbia iki kaulų smegenų.
Frančeskas Petrarka (1304–1374)
Gyvos Žemės šaknys galingesnės už Dangaus trauką, kuriame be galo daug žodžių-daiktų be jokios gyvybės ženklo — Tikrovės pakaitalų, jos leidžia man kurti savo tikrovę. Ne aš pasaulyje, o pasaulis manyje, kaip mano sąmonės gaminys. Mano, kaip Atskiro besąlygio, žvilgsnis sielos akimis juslinėje akistatoje į Atskirą besąlygį Kitą negali įveikti Jo apybraižos tamsos tuo atveju, jei aš neperžengiu Horizonto, peržengęs jį, aš palieku Žemę, pakildamas į Dangaus žodžių-daiktų karalystę. Šiuo sąmonės judesiu įveikiu besąlygio Kito apybraižos  tamsą, ją įžodinu, taip ją prisijaukinu. Platono oloje (kasdienybėje) aš matau daiktų šešėlius (žodžius-daiktus —sąmonės esinius), kurie „uždengia“ tarsi skaidria plėvele pačias esybes nuo sielos žvilgsnio.  Galop po klajonių mane svetingai priima į savo glėbį Motulės Žemės tamsa..
 
Esu lemties nevykęs pokštas:
Iš paslapties į paslaptį nublokštas.
Skausmingo liūdesio esu aš pilnas,
Įkandin vilties žengiu per dilges.
 
Iš amžino į laikiną išspirtas,
Tapsiu vėl amžinu smiltim užpiltas.
Ieškoki, kliedėki ir užtilki —
Yr greitkelis ir yra takelis pilkas.
 
Yra aklavietė prie pakelės,
Kur gelianti tyla budės.
Spindės aukštybėse žvaigždė —
Ne man, o jau kitam skaudės.
 
Gyvastis graži — bet laikina.
Matyki sielos akimis, o ne kalba.
Jei viskas perkama — kas parduoda?
Skurdžius esu ir tai man paguoda.
 
Jei ką turiu — nieks neims už dyką.
Vertinga man — kas nėra skatikas.
Dažniausiai perkama, kas prasmės neturi,
O kas reikšminga kovoje už būvį.
 
Reikšminga, kas perkama visuotinai,
Prasminga, kas vienatvėje godotina.
Akiratis, Žemė ir Dangus —  patyrimo vieta —
Belaikė ir beerdvė akimirka mana.
 
Mirtingajam šį akimirka brangiausia dovana —
Amžinybės blyksnis akipločio kryžmoje...
Iš žodžio kiauto sušvito išsinėrusi sielà,
Tarsi išsirpusi skaidri rytmečio rasa   
Ražas

2019-07-19 16:57:55

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): oioioi

Sukurta: 2019-07-22 08:09:33

Kol esam čia, būkime čia, kai pateksime ten, būsime ten. Ta užuolaida nepralaidi – ir gerai, kitaip vis ją traukytume.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2019-07-21 08:28:04

Man labai patiko.

Vartotojas (-a): daliuteisk

Sukurta: 2019-07-20 09:33:25

„Gyvastis graži, bet laikina..." Per tą laikinumą ji ir amžina – viskas bus ir ateity, po mūsų, taip pat, kaip ir mūsų gyvenimuose, bet „Ne man, .jau kitam skaudės". Betgi skaudės, bus, o tai ir yra amžinybė būčiai, nors laikinumas individui.
 

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2019-07-20 06:35:19

Apmąstymai apie savojo Ego laikinumą labiau dramatiški, kai tai vyksta neatsivėrusios visomis prasmėmis asmenybės dramos pavidalu. Prašau atkripti dėmesį, kad vyrams nėra duota per palikuonio gimimą taip fiziškai suvokti, jog esame ne patys savaime, o tik grandis ilgoje perpilamo gyvo kraujo indų grandinėje. Ar gausiai išderėjusi ankštis vertinga? O derėti galima ne tik palikuonimis, bet ir darbais. Įsiprasminimo pasakos jau sukurtos. Labiausiai kenčia,, kas jomis netiki, bet, matyt, kiekvienas tam turi savo pagrindą - kas nemylėtas, kas nemylėjęs, kas užmiršęs aistros galią. Meilė kviečia gyventi. Vargas, jei jos nebelieka. O gal nė nebuvo...Tarp laikinumą apverkiančių ašarų juk yra nors menkas akstinas nusišypsoti. Orus atsivėrimas pasauliui - tikrosios aistros būčiai apraiška.