Gyvos Žemės šaknys galingesnės už Dangaus trauką, kuriame be galo daug žodžių-daiktų be jokios gyvybės ženklo — Tikrovės pakaitalų, jos leidžia man kurti savo tikrovę. Ne aš pasaulyje, o pasaulis manyje, kaip mano sąmonės gaminys. Mano, kaip Atskiro besąlygio, žvilgsnis sielos akimis juslinėje akistatoje į Atskirą besąlygį Kitą negali įveikti Jo apybraižos tamsos tuo atveju, jei aš neperžengiu Horizonto, peržengęs jį, aš palieku Žemę, pakildamas į Dangaus žodžių-daiktų karalystę. Šiuo sąmonės judesiu įveikiu besąlygio Kito apybraižos  tamsą, ją įžodinu, taip ją prisijaukinu. Platono oloje (kasdienybėje) aš matau daiktų šešėlius (žodžius-daiktus —sąmonės esinius), kurie „uždengia“ tarsi skaidria plėvele pačias esybes nuo sielos žvilgsnio.  Galop po klajonių mane svetingai priima į savo glėbį Motulės Žemės tamsa..
 
Esu lemties nevykęs pokštas:
Iš paslapties į paslaptį nublokštas.
Skausmingo liūdesio esu aš pilnas,
Įkandin vilties žengiu per dilges.
 
Iš amžino į laikiną išspirtas,
Tapsiu vėl amžinu smiltim užpiltas.
Ieškoki, kliedėki ir užtilki —
Yr greitkelis ir yra takelis pilkas.
 
Yra aklavietė prie pakelės,
Kur gelianti tyla budės.
Spindės aukštybėse žvaigždė —
Ne man, o jau kitam skaudės.
 
Gyvastis graži — bet laikina.
Matyki sielos akimis, o ne kalba.
Jei viskas perkama — kas parduoda?
Skurdžius esu ir tai man paguoda.
 
Jei ką turiu — nieks neims už dyką.
Vertinga man — kas nėra skatikas.
Dažniausiai perkama, kas prasmės neturi,
O kas reikšminga kovoje už būvį.
 
Reikšminga, kas perkama visuotinai,
Prasminga, kas vienatvėje godotina.
Akiratis, Žemė ir Dangus —  patyrimo vieta —
Belaikė ir beerdvė akimirka mana.
 
Mirtingajam šį akimirka brangiausia dovana —
Amžinybės blyksnis akipločio kryžmoje...
Iš žodžio kiauto sušvito išsinėrusi sielà,
Tarsi išsirpusi skaidri rytmečio rasa