dingo lieptas per upę vardu Upė
ir niekas manęs nesujungs
su žemuoge kitame krante
lyg pro rūką matau save
skinantį kolorado vabalus
nuo bulvių lapų
įkvepiu alksnių aitros
apsilaižau lyg ėriukas
iš savo pėdos atsigėręs
niekuo negaliu pavirsti net
vilkeliu po lova tuose namuose
kurių vardas Namai
ten pildėsi visos mano baimės
bet neišsipildė
tiktai žemuogė perbrido atmintį
kurios vardas yra Atmintis
kaip ir aš esu raitelis
nukritęs
nuo bulvėse užarto
medinio arkliuko
ties upe kurios vardas tebėra Upė
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2018-07-31 17:50:56
Jei nekrisi, nebus kaip atsikelti...
Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis
Sukurta: 2018-07-30 00:25:58
raiteliu nukritęs stipriai užkabinai poeziją...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-07-29 18:51:03
Tai alegorijos ir tikrovės samplaika. Skausmingo jausmo kupinos eilės.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2018-07-28 08:57:17
Tiksliai. Tai pasaulis, kurio nėra, bet yra.
Kitaip tariant (tęsiant naivų, bet laisvą nuo panegirikų komentarą), parašyta puikiai. Nesakau, kad baisiai skausmingai išgyventa (o tas skausmingumas kažkodėl dažnai laikomas poezijos būtinybe), tai daugiau pavartymai, pasukiojimai (ar kaip ten vadinamos visokios manipuliacijos), bet... kadangi grakščiai susilieja regima ir neregima, driekiasi neapčiuopiama dimensija, randasi būvis neprisimenu iš kur, bet žinau – tai puikiausiai gali būti Poezijos kategorijoje.
(Tiesą sakant, galima pradėti kalbas kaip tik nuo skausmingumo: ta žemuogė toks saldus smaigas su kraujo lašu... ir viskas toooks Ilgesys... kurs už jausmo ribų, kurs už žodžio prasmės...)