dingo lieptas per upę vardu Upė
ir niekas manęs nesujungs
su žemuoge kitame krante


lyg pro rūką matau save
skinantį kolorado vabalus
nuo bulvių lapų

 įkvepiu alksnių aitros
apsilaižau lyg ėriukas
iš savo pėdos atsigėręs


niekuo negaliu pavirsti net
vilkeliu po lova tuose namuose
kurių vardas Namai

 ten pildėsi visos mano baimės
 bet neišsipildė
tiktai žemuogė perbrido atmintį


kurios vardas yra Atmintis
kaip ir aš esu raitelis
nukritęs

nuo bulvėse užarto
medinio arkliuko
ties upe kurios vardas tebėra Upė