Gal baigės žodžiai? Gal dvasia užgeso?
Dar gyvas, bet širdis – jau ne.
Jauti krūtinėj ir aplinkui vėsą.
Ar kas įžiebtų dar it kibirkštį tave?
Ugnies meldi – regėti toliuos šviesą,
meldi aušros ir žiburio kalne,
dar eitumei su nerimu savuoju dviese...
Bet kaip šitoj kelionėj besurast save?
Ar pametei sapnų šaly ir ar berasi,
ko jau nei vizijoj išvysti negali,
ir ar būties šios slaptį besuprasi,
jeigu aplink naktis tokia gili?
Gal kitas kas, gal pats save tartum kapuos užkasi –
vienatvė tavo rėks, nors tu it nebylys tyli.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2018-02-20 15:03:16
Savęs neradau, radau autorę,, bet kūrinys tikrai geras.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2018-02-20 12:48:40
atradau ir save šiame puikiame sonete...ačiū
Vartotojas (-a): aurimodalia
Sukurta: 2018-02-20 11:44:49
Nuostabus siuvinys !
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-02-20 11:31:10
Mielos ir jautrios eilės...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-02-20 08:27:53
Labai jausmingos eilės, man prie širdies.
Vartotojas (-a): Gelmė
Sukurta: 2018-02-20 00:26:05
Taip, mūsų būtis gyvenime yra labai slėpininga, o vienatvė, nors ir nebyli, rėkia skaudžiai...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2018-02-19 23:23:06
Mėgstu stebėti žmones... Dažnai veiduose galima įžvelgt tokius jausmus... Ypač tuose, kur raukšlės gilios ir jų daug...