Mano žemė, rodos, miršta,
o su ja kartu ir aš,
ąžuolai galiūnai virsta.
Kas man duobę beiškas?
Aš bučiuočiau lauko smiltis
ir pavirsčiau greit į jas.
Kas tave karščiau pamiltų
pasiilgęs taip tavęs?
Taip norėčiau susilieti
būdams gyvas su tavim,
kol žvaigždynų tankus rėtis
vis žegnoja dar ugnim.
Liepsną tą delnais palietęs
virsčiau aš tava širdim...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-12-13 00:21:05
Galėjot rašyt ir „palietus“ - rimas dėl to nekentėtų :) Na, moteriškos giminės trumpinį :) Bet valia Jūsų, gal čia iš vyriškų pozicijų arba bendrinė giminė kaip vyriška. Bet kokiu atveju, geros eilės, o čia šiaip pamintijau, nes šiandien „pamokymų“ diena, tai ir aš neiškenčiau. Juokauju :))) Tokių dalykų niekada nedarau.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2017-12-11 20:36:29
,,nuostabiai jautrus,, - pritariu
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2017-12-11 20:30:40
Jautru, o jaučiant per atstumą tiesiog graudu
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-12-11 19:34:41
Nuostabiai jautrus sonetas gimtinei.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-12-11 14:17:42
Gimtinė palieka gyva tol, kol ir tu gyvas esi...Gražus sonetas.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-12-11 13:25:09
be galo mielas pamintijimas...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-12-11 12:28:52
Liūdnos mintys, bet visi žinom kas laukia ateityje visų be išimties.