Mano žemė, rodos, miršta,
o su ja kartu ir aš,
ąžuolai galiūnai virsta.
Kas man duobę beiškas?

Aš bučiuočiau lauko smiltis
ir pavirsčiau greit į jas.
Kas tave karščiau pamiltų
pasiilgęs taip tavęs?

Taip norėčiau susilieti
būdams gyvas su tavim,
kol žvaigždynų tankus rėtis
vis žegnoja dar ugnim.

Liepsną tą delnais palietęs
virsčiau aš tava širdim...