Tu klevo liepsną rankomis lieti
ir nebijai ugny sudegti,
ne tu, deja, liepsnos kiti,
aukos jausmus juodžiausią naktį.
Ruduo – po kojomis, ruduo – širdy,
tau lapai šoks į vėjo taktą,
rudens mintis į nebūtį veji,
bijaisi ilgesio netekti.
Jis grįžta paukščiais, aitvarais,
į saulę mirksnio deimantą iškėlęs,
tad rudenį atgal dairais,
kol atminty sušvinta laimės pasagėlė,
kur mudu šokam tylūs vakarais,
iš nebūties sapnus ir vizijas prikėlę.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-09-05 08:46:34
Gera pasivaikščioti tokiais takais...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-09-05 01:38:00
Įdomu tai, kad sonetai labiausiai pagal savo formą ir tinka rudeniui. Bet čia jau mano tokia stereotipinė nuomonė.
Vartotojas (-a): giedrex26
Sukurta: 2017-09-04 15:30:14
...labai gražus ruduo, padabintas laimės pasagėle...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-09-04 15:03:15
Vaizdingas ir kupinas vilties sonetas.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-09-04 10:51:57
nuostabiai gražus ir šviesus sonetas, nors ir rudeniškas
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2017-09-04 08:08:19
gražūs prisiminimų takai,
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2017-09-04 07:45:45
Romantiška...jauku,,,mergaitiška