Tu klevo liepsną rankomis lieti
ir nebijai ugny sudegti,
ne tu, deja, liepsnos kiti,
aukos jausmus juodžiausią naktį.

Ruduo – po kojomis, ruduo – širdy,
tau lapai šoks į vėjo taktą,
rudens mintis į nebūtį veji,
bijaisi ilgesio netekti.

Jis grįžta paukščiais, aitvarais,
į saulę mirksnio deimantą iškėlęs,
tad rudenį atgal dairais,

kol atminty sušvinta laimės pasagėlė,
kur mudu šokam tylūs vakarais,
iš nebūties sapnus ir vizijas prikėlę.