Žaliai pušų žvakutės dega
Prieš tamsų debesį lietaus.
Tyla nuklysta, tik klausaus –
Varinis vėjo šarvas žvaga.
Nejau su įveikta kova
Dar saisto grožį aitrios nytys.
Viršūnių vienuma laisva
Įtiks lanka žaibams ganytis.
Spalvų jų giminė, rausvi
Kamienai pasitinka gentį
Viršum pilkšvos smulkmės, kuri
Paliks striukam arde gyventi.
O kur šviesu – mes prie šaknies
Pasaulio esam glaudę ausį.
Piktais dilgynais danginies,
Kol štai žiedų žvakes išklausi
Atsakymo, pakėlęs galvą,
Šviesus kaip laukas avižų
Pušyno rėmuos! Jam gražu
Įžiebt prieš audrą tikrą spalvą.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2017-08-20 00:36:58
Gamtos paveikslas – taip, spalvingas, bet kartu, man rodos, peizažas pereina vidines būsenas, gal tiksliau – būsenos kitimus. Pušų žvakutės kaip žalia šviesa „pirmyn“, tada kelias per trukdžius, stabdžius, įsiklausymus. Vidinė kova: aitrios nytys, viršūnės, kamienai (galima jais sliuogti aukštyn ar žemyn, čiuopti faktūras, pajusti spalvas), taip gilyn į būties šaknį per dilgynes...
Pušynas kaip rėmas ir kartu – berėmis dvasios kelias (rėmo tiek, kiek reikia nusakyti tikrosios šviesos kryptį). Gal nebus per įmantru pasakius, kad tai šviesos triumfas. Na, bent jau matyti tikrosios šviesos spektro dedamosios.
Įdomu. (Apie anksčiau regėtą silfidę, putpelaites, slankas ir vaizdo (giluminę) visumą galiu pasakyti panašiai: išradingai, pradžioj gal ir lengvai ironiškai (bet tik tiek, kiek to reikia išminčiai pasirodyti), iš esmės – žmogiška emocinė eiga, norai, skrydžiai ir vertybės).
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2017-08-19 12:56:11
Žodingai ir sodriai nutapytas peizažas, jaučiasi žodžio meistro darbas. Ir tikrai daug erdvės pamąstymams skaitytojų.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-08-19 07:23:16
Peizažas suteikiantis erdvės ir galimybę pamąstymui.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-08-18 20:43:57
turtinga kalba, gražios mintys