Žaliai pušų žvakutės dega
Prieš tamsų debesį lietaus.
Tyla nuklysta, tik klausaus –
Varinis vėjo šarvas žvaga.
 
Nejau su įveikta kova
Dar saisto grožį aitrios nytys.
Viršūnių vienuma laisva
Įtiks lanka žaibams ganytis.
 
Spalvų jų giminė, rausvi
Kamienai pasitinka gentį
Viršum pilkšvos smulkmės, kuri
Paliks striukam arde gyventi.
 
O kur šviesu – mes prie šaknies
Pasaulio esam glaudę ausį.
Piktais dilgynais danginies,
Kol štai žiedų žvakes išklausi
 
Atsakymo, pakėlęs galvą,
Šviesus kaip laukas avižų
Pušyno rėmuos! Jam gražu
Įžiebt prieš audrą tikrą spalvą.