Suvilgo upėj žiedlapius ieva,
O mano skruostą ašaros lašelis,
Tu išėjai... ir vėl viena
Sustojus ten, kur kertas kelias.
Jau išdavystę išverkiau, metus,
Gegulės iškukuotą būtį,
Bet vis einu tuos pragaro ratus
Nuo pat žiemos iki rugpjūčio.
Kai bijūnžiedžiai rausvina dienas
Ir sutemos taip alsiai alsiai kvepia,
Nesutelpa gėla į ilgesio godas,
O šitos godos daug ką slepia.
Išsineriu iš rūko marškinių
Ir vėl danguj sušvinta mėnesiena,
Tu pareini, bet ar tikrai?
Juk mudu pertvėrė bežadė siena...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Dzūkijos pušis
Sukurta: 2017-05-22 16:28:11
Stipriausiai įskaudina brangiausi ir nieko čia nepadarysi... Gerai, jei pavyksta kartais paverkti - palengvėja, kaip ir parašius eiles...
Vartotojas (-a): Burtažolė
Sukurta: 2017-05-21 00:52:49
Išsineriu iš rūko marškinių
Ir vėl danguj sušvinta mėnesiena...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2017-05-21 00:09:23
Ak, tos mėnesienos. Jos visada iš proto veda :)
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2017-05-20 21:41:38
Po tokių eilių sunku ir komentuoti...Skausmingai...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-05-20 17:51:34
Metų ir nuoskaudos ratas…