Suvilgo upėj žiedlapius ieva, 
O mano skruostą ašaros lašelis,
Tu išėjai... ir vėl viena
Sustojus ten, kur kertas kelias.

Jau išdavystę išverkiau, metus,
Gegulės iškukuotą būtį,
Bet vis einu tuos pragaro ratus
Nuo pat žiemos iki rugpjūčio.

Kai bijūnžiedžiai rausvina dienas
Ir sutemos taip alsiai alsiai kvepia, 
Nesutelpa gėla į ilgesio godas,
O šitos godos daug ką slepia.

Išsineriu iš rūko marškinių
Ir vėl danguj sušvinta mėnesiena, 
Tu pareini, bet ar tikrai?
Juk mudu pertvėrė bežadė siena...