Atleidau

Nepabėgt nuo bangos – ji pasiveja,
Taškos vandeniu žingsniai po pėdomis...
Noris skęst išsiūbuotoj stichijoje...
Juk per maža dangaus skaisčiai mėlyno.
 
Juk  per maža nutilusių kopų.
Ir po smilgomis miegančio vėjo –
Tegul burę įtempti išmoko,
Gintarais šilko krantą nusėja...
 
Šiaušia garbanas vienišai pušiai
Ir žuvėdrą į laisvę palydi...
O tu švyturiu naktį nubudęs
Suteiki jūros laivui ramybę...
 
Ir prašai, kad taškyt nepaliautų
Sūrūs potėpiai dylančios drobės...
Kiek tarp smilčių suskilusių kiautų...
Kiek skirtingų likimų... Vienodas
 
Tiktai noras balta banga būti,
Horizontan plukdyt saulės veidą...
Ir audringoj stichijoj pražūti
--------
Paskui tarti – juk viską atleidau...


2017 m. balandžio 21 d.
Saulėlydis

2017-04-26 05:01:10

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2017-04-26 19:42:07

Ir prašai, kad taškyt nepaliautų
Sūrūs potėpiai dylančios drobės...
Kiek tarp smilčių suskilusių kiautų...
Kiek skirtingų likimų... 


Labai prasmingos eilės...ačiū

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2017-04-26 18:24:12

Jūra visada atleidžia. Ne visada atleidžia tie, kurie už jūros. Geros eilės.

Vartotojas (-a): Langas Indausas

Sukurta: 2017-04-26 13:54:22

O taip... gražu. Nors ir ne jūrų kapitonas esu, bet bures moku įtempti. O jeigu dar apie gintarus perskaitau, tai viską viską priimu kaip tiesą ir atleidžiu (už stichijas)...Eilius prasmingas.