Nepabėgt nuo bangos – ji pasiveja,
Taškos vandeniu žingsniai po pėdomis...
Noris skęst išsiūbuotoj stichijoje...
Juk per maža dangaus skaisčiai mėlyno.
 
Juk  per maža nutilusių kopų.
Ir po smilgomis miegančio vėjo –
Tegul burę įtempti išmoko,
Gintarais šilko krantą nusėja...
 
Šiaušia garbanas vienišai pušiai
Ir žuvėdrą į laisvę palydi...
O tu švyturiu naktį nubudęs
Suteiki jūros laivui ramybę...
 
Ir prašai, kad taškyt nepaliautų
Sūrūs potėpiai dylančios drobės...
Kiek tarp smilčių suskilusių kiautų...
Kiek skirtingų likimų... Vienodas
 
Tiktai noras balta banga būti,
Horizontan plukdyt saulės veidą...
Ir audringoj stichijoj pražūti
--------
Paskui tarti – juk viską atleidau...


2017 m. balandžio 21 d.