Užteks graudint save ir dar kitus graudinti –
Tarytumei mažai kas liko, ką turi:
Dar laikas, dar dangus, dar vėjai keturi,
Po kojomis dar žemė – kietos, tvirtos grindys...
Užteks, sakau užteks – savęs juk nepaguosi.
O netektys... Jos buvo ir yra, ir bus...
Dabar, atrodo, lyg išsikasei kapus
Pats sau... Tai kas, kad šalia upės ir po gluosniu.
Tai kas, kad užrašei – net aukso raidės blunka
Ir juodą marmurą aptraukia samana.
Užteks, nereik... Pradėk gyventi – jau gana,
Čia – tiktai pagirios. Jos visada juk sunkios.
Išgerk minčių sulos su ateities motyvais
Ir gluosnį apkabinki. Ar jauti? Širdis...
Į upę pažiūrėk. Matai? Vanduo koks gyvas...
Ir duobę tą užkask, kol neįkrito ten kiti...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2017-01-10 14:49:43
Nuostabus sprendimas, kaip ir pats kūrinys.
Ir duobę tą užkask, kol neįkrito ten kiti...
Taiklus pastebėjimas.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2017-01-09 14:28:08
Kaip M.M sako: Mažiau inkškim...
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2017-01-09 11:17:13
iš tiesų daug kas liko...gerai pastebėjot ir labai gražiai pateikėt...mielos, gyvos mintys
Vartotojas (-a): Nijolena
Sukurta: 2017-01-09 08:32:16
Tikras jausmas ir meistriškai valdomas žodis - puiki dermė. "Skanu" skaityti.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2017-01-09 00:40:54
Pavasarį viskas naujai sužaliuoja, vėl viskas atgyja. Taip ir gyvenime, tik randai lieka
Vartotojas (-a): Santaja
Sukurta: 2017-01-09 00:33:27
Jautru...laikas.dangus.ir vėjai keturi...
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2017-01-09 00:15:29
Panašu, kad lyrinio herojaus mąstyme įvyko lūžis. Sveikinu.
O jau kas per metaforų vaizdingumas. Malonu skaityti.