Užteks graudint save ir dar kitus graudinti –
Tarytumei mažai kas liko, ką turi:
Dar laikas, dar dangus, dar vėjai keturi,
Po kojomis dar žemė – kietos, tvirtos grindys...
 
Užteks, sakau užteks – savęs juk nepaguosi.
O netektys... Jos buvo ir yra, ir bus...
Dabar, atrodo, lyg išsikasei kapus
Pats sau... Tai kas, kad šalia upės ir po gluosniu.
 
Tai kas, kad užrašei – net aukso raidės blunka
Ir juodą marmurą aptraukia samana.
Užteks, nereik... Pradėk gyventi – jau gana,
Čia – tiktai pagirios. Jos visada juk sunkios.
 
Išgerk minčių sulos su ateities motyvais
Ir gluosnį apkabinki. Ar jauti? Širdis...
Į upę pažiūrėk. Matai? Vanduo koks gyvas...
Ir duobę tą užkask, kol neįkrito ten kiti...