Medžiai barsto lapus šį šalnojantį rytą,
Pailsėjęs nakty vėjas siausti sugrįžta,
Tu taku ateini lyg prabėgus jaunystė,
Aš kartoju širdy – kaip galėjom taip klysti.
Tavo rankų vėsa mano skruostą paliečia,
Užsimiršo seniai pabaiga ir pradžia,
Nekartok kaip kadais, kad pašvaistė dar šviečia,
Aš ne ta, nors dabar susitikom vėl čia.
Man ruduo – skaudulys, juk kadais išsiskyrėm,
Skaičiavau minutes ir mylėjau tave,
Kas, kad vėjas šiaurys vėlei siaust užsispyrė,
Mūsų žingsniai kartosis sapne kitame...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Žalvarnė
Sukurta: 2016-10-23 10:33:51
Visi jau viską, regis, išsakė... Ir man patiko...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2016-10-21 10:11:52
Įtraukiantys, įtaigūs žodžiai...
Vartotojas (-a): baltoji varnelė
Sukurta: 2016-10-20 12:49:54
Man čia daugiau rudeniškas susitikimas, bet labai mielas.
Vartotojas (-a): giedrytė
Sukurta: 2016-10-20 09:58:39
Aprimsta prisiminimai, bet tik tam, kad kartais sugrįžtų.
Vartotojas (-a): anamcara
Sukurta: 2016-10-20 08:06:02
Kaip dažnai kiekviename gyvena, ne tik praeitos akimirkos, bet ir sapnai:)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2016-10-19 23:21:12
Gražus kalbėjimas. Tai yra gyvenimas ir niekur nuo jo nepabėgsi
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-10-19 22:36:47
Puikiai. Kasdien po gražų eilėraštį :)