Medžiai barsto lapus šį šalnojantį rytą, 
Pailsėjęs nakty vėjas siausti sugrįžta, 
Tu taku ateini lyg prabėgus jaunystė, 
Aš kartoju širdy – kaip galėjom taip klysti.
Tavo rankų vėsa mano skruostą paliečia, 
Užsimiršo seniai pabaiga ir pradžia, 
Nekartok kaip kadais, kad pašvaistė dar šviečia, 
Aš ne ta, nors dabar susitikom vėl čia.
Man ruduo – skaudulys, juk kadais išsiskyrėm,
Skaičiavau minutes ir mylėjau tave, 
Kas, kad vėjas šiaurys vėlei siaust užsispyrė, 
Mūsų žingsniai kartosis sapne kitame...