Kai vokietis patraukė į Rusiją, jis per pirmąsias dienas  sutrypė Pabaltijo valstybes ir Tarybų sąjunga jų neapgynė. Miestelio žydams atpuolė reikalas ką nors spręsti – bus jau, kaip bus.
Pirma sušaudė vyrus. Aktyviausi vokiečių parankiniai buvo tie penki vietiniai banditėliai, andai organizavę pirmąjį pogromą, dabar beveik nuolat girti, pikti, ginkluoti. Ypač jie tyčiojosi iš rabino:
– Štai pamatysim dabar, rabine, ar tu beatsigausi. Jei taip nutiks, mes pereisim į tavo tikėjimą... – griaudėjo juokas virš bendro kapo duobės.
Neatsigavo rabinas, jis jau buvo atlikęs paskutinę pareigą savo tautai – išbuvęs su ja iki galo.
Kai surinko visas žydų moteris ir vaikus vienon vieton, Rachelės tarp jų nebuvo ir niekas nieko apie ją nežinojo.
 
Tai, kas vyko toliau, atrodė nesuvokiama, neįtikima, neįmanoma, bet įvyko. Netrukus apie buvusią nemažą miestelio žydų bendruomenę bepriminė nebent du dideli nauji kapai pušyno pakrašty ir vėjų plaikstomos tuščių parduotuvių afišos aikštėje. Naktį užėjusi liūtis nuplovė kūdikių kraują nuo liepų kamienų, per kelias dienas nugirgždėjo vežimai – aplinkinių kaimų gyventojai išsivežiojo žydų turtą ir miestelyje stojo tyla. Tokia tyla! Atrodė neįmanoma, šventvagiška net mintis, kad tuose tuščiuose namuose, kiemeliuose kada nors vėl galėtų suskambėti juokas, dainos, kad kada nors ta tyla galėtų būti pamiršta.
 
Helena, kaip ir daugelis moterų, vaikščiodavo tarsi sapnuodama, rūsti, tyli, neprakalbinama; jos nebesirūpino namų reikalais, vaikais, o šie, pajutę laisvę, landžiojo po žydų namus, su vyresniais paaugliais nueidavo ir į pušyną, bet namie savo žygiais nesigyrė. Mergaitės Vasilioko nesivedė – per mažas, o ir motina tik jo vieno  nepaleisdavo iš akių. Sužinojęs apie mergaičių klajones, tėvas nieko nepasakė motinai, o ir jų nebarė, tik vieną dieną nusivedė aplinkiniais takais prie žydkapių, pastovėjo visi trys tylėdami, o nueinanat tėvas kirveliu įkirto žymes aplinkinių medžių kamienuose ir pasakė, kad jos nepamirštų tos vietos, net kai laikas sulygins kapus, nes kai ateis diena, turės parodyti žmonėms, kurie paklaus.
– Kodėl paklaus mūsų, juk žino visi? – pasidomėjo jaunesnioji, aikštingesnio būdo.
– Pamirš. Kas nors turi atsiminti.
 
Praėjus keliems mėnesiams po žudynių, gūdžią, juodą vėlyvo rudens naktį prie Helenos namų sustojo vežimaitis, kažkas atsargiai pabeldė į duris ir ji jas atidarė nė nepaklaususi kas, nes juk nemigos naktim ji to ir laukė, klausėsi, vylėsi išgirsti sustojant vežimaitį, pažįstamus žingsnius tamsoje, tylų beldimą į duris. Tai buvo Rachelė. Ji labai skubėjo, atsisakė pasiūlyto prieglobsčio – negalima rizikuoti vaikų likimais – ištiesė Helenai ryšulėlį su auksinukais, paaiškino, kad tai jos sutaupyti ir kitų žydų jai saugoti patikėti pinigai, o dabar jų savininkų nebėra, todėl ji tvarkosi savo nuožiūra. Pasakė apie savo pažadą dėdei išleisti į mokslą bent vieną vaiką, nebūtinai žydą, tai ir vykdanti jo valią, o dabar Helenai teks spręsti, savus ar svetimus vaikus paremti. Išvažiuojanti į Rygą, mieste lengviau prašapti.
Šviesos nedegė.
Helena tylėdama stūmė nuo savęs Rachelės ranką su pinigais, bet ši ryžtingai padėjo maišelį ant virtuvės stalo ir neatsisveikinusi išėjo. Helena buvo besivejanti, bet vyras, nuo pat pradžios klausęsis pašnekesio, tvirtai uždėjo ranką jai ant peties ir neišleido. Durys liko atviros, už jų akloj tamsoj grūmėsi dvi priešybės – gūdi tyla ir keliantis siaubą, išduodantis arklioko pasagų kaukšėjimas į gatvės grindinį. Kai liko vien tyla, vyras dar kurį laiką pasiklausė, ar koks naujas garsas nesudrums nakties, tada paguldė Helę lovon, tvirtai suėmęs palaikė už rankų, kol ši prisnūdo, o tada išnešė pinigus paslėpti.
Netrukus Helena gavo žinelę, kad Rygą Rachelė pasiekė sėkmingai, bet po pusmečio atklydo pavėlavęs gandas, kad keičiant slaptavietę, ji buvo pastebėta vokiečių ir sušaudyta. Helena niekada tuo nepatikėjo, ji vis laukdavo naktimis, bene iš toli iš toli, iš visai kito, buvusio gyvenimo atkaukšės arklioko pasagos į gatvės grindinį ir kažkas tyliai pasibels į duris.
 
Miestely nusistovėjo gyvenimas be žydų, vieną kitą jų namą užėmė atvykėliai iš kitur, nes iš vietinių tik trys iš tų, banditėlių, dalyvavusių žudynėse, tesusigundė pasisavinti žydų namus kaip teisėtą grobį; sumenko turgūs, bebuvo viena, tik būtiniausiomis prekėmis prekiaujanti krautuvė.
Helena užsidarė namuose, beveik nebeišeidavo į miestelį, visus reikalus tvarkė  vyras, mergaitės. Nėjo ir tada, kai nebeliko vokiečių, o paklausta kodėl, atsakydavo: „Bijau tylos...“
 
Grįžtant frontui, sudegė beveik visi žydų namai – gal kad būdami tušti, labiau traukė ugnį, gal kad niekas nepuolė gesinti. Laikui bėgant jų pamatai apžėlė velėna, tik bekyšojo pavieniai akmenys, bet gyvenimas nesustojo. Nors miestely gyventojų daugėjo, niekas nenorėjo statytis namų ant tų pamatų, taip ir žiojėjo tušti tarpai gatvėse pačiam miestelio centre. Tada valdžia pamėgino pralaužti ledus – pastatė apylinkės tarybos pastatą, bet niekas tuo pavyzdžiu nepasekė, tik gretimų namų gyventojai raišiodavo tuose plotuose ožkas ir vasaros pavakariais jos ilgesingai bliaudavo, geidaudamos pamelžiamos:
– Meee – me – meeeeee, – o iš savo kiemo joms atliepdavo žila, ne tiek sena, kiek giliai raukšlių išvagotu veidu moteris, Helena:
– Moišeee – Icik – Leizerkeeeee...
 
Susilygino su žeme, apkrito skujomis ir žydų kapai pušyno pakrašty. Vietiniai gyventojai vengė čia lankytis, o girininkijos nerašytu susitarimu nevykdė miško kirtimo darbų. Stovėjo kvepėdamos sakais gražuolės ištekinės pušys, medžiai–žmonės, tylėdamos jaukiais vasaros pavakariais, grėsmingai šniokšdamos audrotom naktim, tik, atrodė, niekas nesiklausė ir nė nemėgino suprasti nei jų kalbos, nei tylėjimo prasmės. Tarsi pamiršo. Bet ne visi pamiršo. Helenos mergaitės neaplenkdavo kapaviečių eidamos ar grįždamos grybavusios, o tai ir šiaip nueidavo, pastovėdavo, tarsi taip pat virtusios medžiais, tylėdamos. Seniai užgijo įrantai pušų kamienuose, tėvo padaryti kirvuku, bet mergaitės matė juos, liesdamos pirštų galiukais, apsikabinusios nebeapglėbiamus medžius. Ėjo metai, bet niekas jų nieko neklausė, nebuvo kam pasakyti.
Helena labai ilgėjosi Rachelės, vienintelės tokios draugės, kurios būtų galėjusi paklausti: „Kodėl ir toliau tebetyli medžiai–žmonės, kai nebėra Hitlerio, kai blogis sunaikintas Berlyne, iš pačių šaknų?“
Ir pati sau atsakydavo, kad tai tik vienas blogio pavidalas, kad kitas, nėmaž ne geresnis, tebedvelkia stingdančiu baimės šalčiu iš Sibiro gulagų. Kiek dar tų pavidalų bus? Jei medžiai–žmonės tylės?
 
Vaikai mokėsi, ypač gabus mokslams pasirodė esąs Vasiliokas. Kai atėjo metas jam važiuoti į miestą studijuoti, tėvas papasakojo apie Rachelę ir pasiūlė pinigų, bet sūnus atsisakė. Mergaitės toliau nesimokė. Vyresnėlė svajojo apie didelę šeimą, bet likimas jai nedavė vaikų. Jaunesnioji, paklausta, kodėl nekuria šeimos, nejau nemylinti vaikų, paglostydavo pilvelį ir atsakydavo:
– Mano vaikai gyvena ir mirs su manim. Gyvenimas yra neteisingas ir per žiaurus, kad jam pasmerkčiau savo vaikus.
Ji niekaip negalėjo suprasti, kaip tai gali būti, kad nekaltos aukos guli bevardžiuose kapuose ir niekam pasauly tai nerūpi, niekas jų nepasigenda, o žudikai  gyvena, geria neišpagiriodami, plyšauja girtų dainas miestelio aikštėje, muša žmonas ir savo vaikus, nieko nebijo ir niekas jų nebaudžia.
 
Ne visai taip buvo. Kažkas, vieni sakė, kad tai likimas, kiti – kad tai Dievo pirštas, vis atsimindavo tuos žudynėse dalyvavusius banditėlius ir aplankydavo nelaimėmis, jei ne juos pačius, tai jų vaikus ir Helena, atsigirdusi apie eilinį naują nelaimingą atsitikimą, tik ramiai pasakydavo:
– Pasieks, tikrai pasieks teisingumo ranka kiekvieną, jei jų kas nenužudys, tai nusižudys patys, o vaikai bus nubausti iki trečiosios kartos. Ir tikrai, po vieną, po vieną skynė juos mirtis, tarsi atsitiktinai, bet nė vienas nemirė sava mirtim, savoj lovoj, apsuptas mylinčios šeimos, nei vienas taip ir nepamatė laimingų savo vaikų. Beliko vienas iš jų, vienišas kaip vilkas, praradęs, vis taip, tarsi atsitiktinai, žmoną ir abu vaikus.
Tą dieną jis gėrė iki žemės graibymo, paskui atsirišo nuo stulpo kažkieno arklius, tarsi specialiai lemties ten pastatytus, stačias ratuose sušniojo jiems botagu, o šie, tarsi to tik ir laukę, užsinešė per aikštę ir ištrenkė vadeliuotoją ant grindinio aukštielninką po anomis liepomis, tomis pačiomis, į kurias žydų kūdikių galveles...
Nuo tada Helena, jau sulaukusi garbaus amžiaus, tarsi prašvito, nebevengė nueiti į miestelį, mielai bendravo su žmonėmis, pasakodavo ant tų velėnomis apžėlusių pamatų stovėjusių namų gyventojų gyvenimus, visus juos, nuo mažo ligi seno, vadindama vardais. Tik norinčių klausytis vis mažėjo...
 
Po daugelio metų Vasiliokas paprašė tėvo pinigų – norįs pagelbėti baigti mokslus labai gabiam vaikui, bet tėvas nieko neatsakė, buvo panašu, kad pats neatsiminė, kur paslėpęs. Po tėvo laidotuvių jaunesnioji iš seserų pinigus surado, mėgino paduoti Helenai ar bent paprašyti patarimo, ką su jais daryti, bet ši tik nusipurtė su pasišlykštėjimu ir liepė išnešti, kad jos akys nematytų.
– Gerai, – pasakė sena jaunesnioji sesuo dar senesnei vyresniajai – tegu ir tie pinigai miršta drauge su mano vaikais. Pasirūpinsiu, kad jų niekas daugiau nerastų, nes esu tikra, kad už pinigus negalima nupirkti išminties, kad jie darosi didžiausia šių laikų grėsmė.
 
Kai dar kartą vertėsi tvarka pasaulyje, pagaliau miestelyje pasirodė žmonės, atvykę ieškoti žydų kapų. Jie klausinėjo senų žmonių, rodė nuotraukas, bet bepavyko atpažinti tik keletą senųjų žydų namų miestelio aikštės pašaliais. Nebebuvo ir tuščių tarpų gatvėse su dar taip, rodos, neseniai iš velėnų kyšojusiais pamatų akmenimis kur, jei ir būtų dar tebesiganiusios kaimynų ožkos, niekas nebebūtų atsišaukęs:
– Moišeee – Icik – Leizerkeeeee...
 
O pušyno pradžioj, matyt, ne iš karto pavyko surasti kapavietes, kasinėta keliose vietose. Ieškotojai atvyko per vėlai, nebebuvo kieno paklausti – tų mergaičių, kurios dar matydavo įrantus pušų kamienuose pirštų galiukais.  Neliko ir pačių senųjų pušų – apsukrūs naujų laikų verteivos be jokių sentimentų iškirto brandų mišką ir vietos tapo neatpažįstamos. Nebebuvo Helenos, iki gilios senatvės nepamiršusios visų miestelio žydų vardų. Ir tėvo, saugojusio Rachelės pinigus. Vasiliokas daug žinojo, bet niekam nesisakydavo, kad žino. Anuomet jis buvo mažiausias, kalbėdamiesi niekas į jį  nekreipdavo dėmesio, o jis matė, girdėjo ir daug suprato. Nugyveno ilgą amžių, bet kažkaip tyliai, vis dar klausydamasis, stebėdamas, jei ko nesuprasdavo, pasidomėdamas knygose, tarsi nešdamas kokią sunkią naštą, gana dažnai ją pasilengvindamas degtinėle, ne po daug. Turėjo gražų balsą, bet ir prašomas užstalėj niekada nedainuodavo, tik subambėdavo – būdynėj nedera dainuoti. Iš jo juokdavosi, bet nepiktai – geras žmogus buvo. Ir jo nebėra.
 
Kai tie nedaugelis išgyvenusių žydų ar jų palikuonys dabar prabyla apie holokausto žiaurumus, savo tautos negandas, nedaug pasigirsta atsiliepiančių balsų ir jie ne sykį būna tokie, kad priverčia suklusti ir vėl susimąstyti – tarsi suirzę, kad dar ir dar kartą  grįžtama prie to paties (Ir kiekgi galima? Nejau nenusibodo? Buvo, kas buvo, tik kam kalbėti?). Nejau manome, kad žydams patinka, malonu apie tai kalbėti? Ne, jie tyli, kol gali, bet jiems nenumaldomai skauda ir prabyla jie tik kai nebeištveria. Prabyla šauksmu, kuriame, nenuostabu, kartais pasigirsta nuoskauda. Ne garbės jie pasigenda, o supratimo; vardan mūsų visų.
 
Prie Rachelės suminėtų tylinčių medžių–žmonių kategorijų dabar reikia pridurti dar vieną, apie kurios egzistavimą ji dar negalėjo žinoti – tai žmonės, iš kuklumo nutylintys, kaip rizikuodami savo ir savo vaikų gyvybėmis, gelbėjo žydus.
 
Apie ką tylės ateinančių šimtmečių žmonės–medžiai ir kokia bus jų tylėjimo motyvacija? Kas juos išgirs, kas supras? Už tą supratimą jau iš anksto nekaltųjų krauju užmokėta – ne vien žydų! – daugelio tautų. Jei nesupras, jų auka taps beprasmė.