Dar liko laiko klaidas suvokti,
Nors ištaisyti jų ir nespėsim.
Poelgiais savo, veiksmais ar žodžiais
Ką jau įskaudinom – tam ir skaudės jau...
Dar liko laiko apglėbti draugą,
Pamiršti skriaudą, širdy laikytą –
Gal ir iš viso nebuvo daug ko,
Nei įžeidimų, nei išdavystės?
Dar liko laiko... Tik kaip pakelti
Atsakomybės tą naštą sunkią,
Už tai, kad lapai anksti pagelto,
Kad mūsų širdys pykčiu apsunkę.
Dar liko laiko, tik neskubėkim,
Suspėsim viską, kas laumių lemta.
Tyliai po beržu dar pasėdėkim,
Nors nuobliuotos jau karstui lentos...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Saulėlydis
Sukurta: 2016-09-26 08:31:22
Dažnai nevertinam turimo laiko...Kartais viena minutė ir vienas žodis daug ką lemia...Tik dažnai nežinom, kad kas nors to žodžio laukia...O kartais nenorim suprasti. Puikios mintys. Ačiū. Glaudžiu
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2016-09-26 01:03:15
Mano supratimu jeigu, kas nesuprato, kad skaudina ką nors tuo momentu, tai nesupras iki pat karsto lentos. Juk žmonės yra skirtingi ir požiūriai į tą patį dalyką gali skirtis. Tuo labiau skiriasi moterų ir vyrų, nes jie mąsto skirtingai apie tam tikrus dalykus, o iš to kyla įvairūs nesusikalbėjimai, ko pasėkoje galima įžiūrėti ir tariamus įžeidimus. Iškilus neaiškumams reikėtų atvirai išsiaiškinti, o ne tikėtis, kad kitas sugeba skaityti Jūsų mintis per atstumą. Jeigu žinočiau, kas Jūs esate, tai litanija būtų ilgesnė, tačiau dabar tenka užbaigti, išsekus žodžių srautui.
Manau, kad nereikėtų svaidytis tokiais žodžiais, kaip paskutinė eilutė. Aš jau ne iš vieno girdėjau sakant: "šnekėjo, kol prisišnekėjo."
Jūs teisus, kad dar laiko pakaktų draugo apkabinimui ir atsiprašymui, tačiau svarbiausia suvokti situaciją, nes gal kitas žmogus, tai padarė. Gyvenime būna visaip.