Išmokom

Dabar tylu, seniai pamiršom vėją,
Tik slenka  debesų kursyvas lėtas
Ligi tavęs, dar šitaip neskaudėjo,
Nebuvo šalta širdimi  palietus

Begarsį paukštį, mes nemokam skristi,
Tik nešti kelio dulkėmis žymėtą
Vėjuotą žodį, pilnatis išblyškus
Akiduobių dugne prišaukia lietų.

Ir sapno speigą, nebėra rugpjūčio,
Bevardis mėnuo, tavo veidas dūžta
Į mano dangų, luktelkim truputį,
Kol paukštį purūs debesys užpusto.

Kol vėjo miglos braido po rugienas,
Dar patylėkim, juk seniai išmokom
Ištvert save, kai skeldėjam po vieną
Nužievinta širdim, be ašarų ir juoko.
Juozapava

2016-07-29 19:47:42

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Saulėlydis

Sukurta: 2016-07-30 01:51:01

Ir aš... Ką čia ir bepasakyt kai taip minkštai švelniai lyriškai gražu. Ačiū.

Vartotojas (-a): Adzius

Sukurta: 2016-07-30 01:03:13

Joo...  Tyliai deduosi į mėgiamus. Kad sugrįžčiau vėl ir vėl.

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2016-07-29 22:28:51

Na, ką aš galiu pasakyti... Ką galima pasakyti apie tokias eiles? Nieko, nes jas reikia skaityti, skaityti ir gėrėtis. Gaila, kad Juozapava taip retai pasirodo :(

Vartotojas (-a): herbera

Sukurta: 2016-07-29 20:46:14

,,nužievinta širdim - įdomi metafora

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2016-07-29 20:27:34

tikrai stipru ir kartu labai jausminga.Priglausiu.

Vartotojas (-a): Eiliuotoja

Sukurta: 2016-07-29 20:02:09

Toks įsismelkiantis ir suvirpinantis... Stipru.