Dabar tylu, seniai pamiršom vėją,
Tik slenka  debesų kursyvas lėtas
Ligi tavęs, dar šitaip neskaudėjo,
Nebuvo šalta širdimi  palietus

Begarsį paukštį, mes nemokam skristi,
Tik nešti kelio dulkėmis žymėtą
Vėjuotą žodį, pilnatis išblyškus
Akiduobių dugne prišaukia lietų.

Ir sapno speigą, nebėra rugpjūčio,
Bevardis mėnuo, tavo veidas dūžta
Į mano dangų, luktelkim truputį,
Kol paukštį purūs debesys užpusto.

Kol vėjo miglos braido po rugienas,
Dar patylėkim, juk seniai išmokom
Ištvert save, kai skeldėjam po vieną
Nužievinta širdim, be ašarų ir juoko.