Parodyti „samogitinės“  ydas ne taip sunku – tas pat, kaip parodyti, kad karalius nuogas. Kur kas sunkiau padėti rašančiam išties tas klaidas suprasti.
 
      Dėl žemaičių rašybos kreipiausi į D. Mukienę. Pokalbis nesigavo – kardinaliai skiriasi požiūriai į tarmių rašybos tikslus ir padėtį: Algmar tikslas – padaryti žemaičių grožybes prieinamas visoms lietuvių tarmėms ir potarmėms, ir pačių žemaičių potarmes – prieinamas viena kitai, o ir pasauliui... D. Mukienė tarmę ir potarmę palieka tik ją mokantiems – žemaičiams... nes kiti – kaip ir iš kur išmoks žemaitiškai? Tik jau ne iš „samogitinės“.
      Tačiau D. Mukienė aiškiai ir geranoriškai išsakė savo nuomonę, todėl taip pat aiškiai galima tą nuomonę kritikuoti. Štai D. Mukienės pasisakymas ištisai, išskyriau diskutuojamas vietas:
 
Gerb. Algi,
ačiū už laišką.
Bandysiu trumpai atsakyti:
"Žemaičių rašybos pagrindai", kuriais vadovaujamasi rengiant tekstus žurnalui "Žemaičių žemė" ir el. leidiniui "Žemaitija" www.samogit.lt, yra parengti iškilių žemaičių kalbininkų - prof. Alekso Girdenio ir doc. dr. Juozo Pabrėžos. Jie ištobulino žemaičių rašybos taisykles, kurių Žemaičių kultūrinis sambūris, veikęs tarpukario metais, buvo parengęs Telšiuose, bendradarbiaudamas su kalbininku Antanu Saliu ir
kitais ano meto specialistais.
Žemaičių tekstai užrašomi fonetiniu principu (rašoma taip, kaip girdima), todėl nėra poreikio kiekvienai potarmei kitas rašybos taisykles nustatyti. Norint teisingai užrašyti, reikia gerai mokėti tą potarmę, kuria rašai, girdėti tą kalbą. Aš esu "dounininkė". Kitas žemaitis - "dounininkas" (turbūt klaidelė – donininkas)  ar "dūnininkas". Mano darbo keliolikos metų praktika rodo, kad žemaičiui, jei jis tikrai nori rašyti tekstus žemaičių tarme (jos potarmėmis),vadovaujantis J. Pabrėžos ir A. Girdenio žemaičių rašybos pagrindais, nėra jokios problemos tai daryti. Skaityti tokius tekstus, jei moki  žemaičių tarmę, jei esi išmokęs skaityti, taip pat nesunku.

Visai kas kita jei nesi žemaitis, nežinai žemaičių kalbos. Realybė tokia, kad kiekvienos kalbos reikia mokytis, rašyti ta kalba - taip pat. Jei Jūs nemokate tos kalbos ir jos nesimokote, akivaizdu, kad Jums
viskas gali atrodyti negerai: ir perskaityti negalite, ir parašyti. Yra nemažai ir žemaičių, kurie įsivaizduoja, kad nesimokę gali skaityti ir rašyti,. Taip nebūna.
Tam ir parengti "Žemaičių rašybos pagrindai", kad žmonėms būtų galimybė mokytis ir išmokti, o jau tada tinkamai rašyti. Mes tai darome jau daugiau negu dvidešimt metų ir džiaugiamės tuo, kad turime tokią mini žemaičių gramatiką kaip "Žemaičių rašyos pagrindai", kuri įgalina ir mažiau išsilavinusį žmogų, ir daugiau  mokslo viršūnių pasiekusį rašyti tekstus savo gimtąja potarme. Manau, kad būtų puiku, jei tokius rašybos pagrindus parengtų ir kitų Lietuvos tarmių tyrinėtojai.
Sėkmės Jums!
Pagarbiai - Danutė Mukienė.
Regionų kultūrinių iniciatyvų centro pirmininkė,
svetainės „Žemaitija“ projekto vadovė
 
            Dar  svarbi ištrauka iš vieno D. Mukienės straipsnio:
 
1989 metās ikūros Žemaitiu kultūras draugėjė, anuos žmuonės dėdėlē daug diemesė pradiejė skėrtė gimtuosės žemaitiu kalbuos sogroužėnėmou i viešouji gīvenėma ėr žemaitėškā spaudā. (...)  [Įsiterpiu: įdomu, ką reiškia „žemaitėškā spaudā“ ilgos galūnės? Įtaka, tikslas ar... kas? Panašiai atsiranda ne tarmiški, o stilizuoti tekstai.]
1943 metās „Žemaitiu žemie” ėšspausdinta J. Jablonskė straipsni „Žemaitėškas rašības rēkalo”.
 
(...) Neginčytina, kad mūsų literatūrinė kalba graži, kad ji tinka kūrībai ir t.t. Vis dėlto minimos šakos turi ir ilgą laiką dar turės žymių kalbinių skirtumų, dėl kurių žemaičiai literatūrinės kalbos negali laikyti pilnai jų kalbiniam menui tinkama. Žemaičių tarmė yra nepaprastai žodinga ir turtinga terminais. Literatūrinė gi kalba, nors daug ko jau nusigriebusi iš žemaičių tarmės, žemaičių kalbiniam menui reikšti tebėra bėdnoka. (...) Apskritai: kalbinis skirtumas tarp aukštaičių ir žemaičių tarmių nėra toks didelis kaip tarp uodo ir kniuisio arba kuisio, kaip tarp kviečio ar pūro, bet yra toks, kad bendram tautos kalbinės kultūros labui naudinga lygiagrečiai literatūrinio rašto žemaičiams turėti ir savąjį.
Esamomis raidėmis jokiu būdu neįmanoma rašyti žemaičių tarme. Svarbiausia, trūksta vienos naujos raidės žodžiams ­ diena, šviesa,dirbti ir kt. ­ rašīti. Deina, šveisa, derbti yra tik žemaitiško ištarimo nevykusi karikatūra.(...)

                                          B. d.