***

Santrauka:
Šį eilėraštį rašiau norėdama padėti draugei... tuo metu lijo lietus.
Krenta lapai išblyškę, prislėgti,
Sutežę ir rudi, neviltes atsikandę.
Leidžiasi į balą pagiežingo lietaus,
Apverkia graudžią gyvenimo prasmę.

Nutilo skambieji paukščių balsai,
Džiaugsmo gaidos išsisklaidė ore.
Gruodo gniaužtai žemę surakino,
Tylės ji, vargšelė, amžinybėj ilgai.

Tamsiu purvu keliai padengti,
Smaugia savyje vandens lašelius.
Nuklojęs takelį vienišą laukuos,
Nužudęs viltis sau šiurpiai kvatoja.

Medžių šakos svyra žemyn,
Negali išlaikyti tamsos aksominės.
Graudžiai dejuoja nakties tyloje,
Šluosto žvirbliui ašarotas akis.

Ūbauja apuokas, praplėšia pilkumą,
Praneša žinias, nelaimes pranašauja.
Išbaido jaukumą, po medžiu apsistojusį.
Iškleidžia sparnus ir nusklendęs nukrečia šakos lašus...
urte03

2015-04-04 20:59:47

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Raktažolė51

Sukurta: 2015-04-06 00:08:14

gražu kai lyrinis herojus pastebi , kad žvirbliai irgi verkia ir reikia ašaras nušluostyt