Pakruntej

Vaikštau pakruntim, un Senų žiūriu.
Jąs undeny spindi Paryžius puikus.
E upe vis plukda ir plukda laivus,
nepatėmydama maną žvilgsnią akių.

Žingsniuoju, stabteliu ir vėl žiūriu.
Atroda, kad tau pavydžiu, upe.
Ašei gi norų daug turiu,
ale anys tau, Sena, visai nerūpi...

Praaivių pakruntej visai nematai,
kai anys ataina su sopuliu ar raudu,
kai jų dūšiase tuščia, kai širdis sopa,
tu, Sena, negirdi — varai sau undenis stropiai...

Ale ir tu — prispažink — nesi laiminga,
vis plukdydama undenis jūran galingan.
herbera

2014-07-30 11:35:41

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): klajūnė

Sukurta: 2014-08-01 15:23:57

Nors paprastas, bet labai įdomus

Vartotojas (-a): Vaja

Sukurta: 2014-08-01 14:48:12

Paprastas tekstas, bet kažkas tokio gero, lėto jame... Gal tarmė labai tą nuotaiką formuoja. Mielai perskaičiau ir mintimis kažkur nusikėliau. Taip ir įsivaizdavau XX a. pačios pradžios jauną lietuvį, rašytoją iš sodybos išvykusį į Paryžių ir pamačiusį tąją Seną

Vartotojas (-a): Karilė

Sukurta: 2014-07-31 09:47:56

:) Aukštaitės iš pa Utenas pokalbis su Sena :)