Vaikštau pakruntim, un Senų žiūriu.
Jąs undeny spindi Paryžius puikus.
E upe vis plukda ir plukda laivus,
nepatėmydama maną žvilgsnią akių.

Žingsniuoju, stabteliu ir vėl žiūriu.
Atroda, kad tau pavydžiu, upe.
Ašei gi norų daug turiu,
ale anys tau, Sena, visai nerūpi...

Praaivių pakruntej visai nematai,
kai anys ataina su sopuliu ar raudu,
kai jų dūšiase tuščia, kai širdis sopa,
tu, Sena, negirdi — varai sau undenis stropiai...

Ale ir tu — prispažink — nesi laiminga,
vis plukdydama undenis jūran galingan.