Santrauka:
Turiu ruošiniuose bent dešimtį eilių, bet net pats nežinau kodėl dabar parašiau „penkiaminutį“ ir įkėliau.
Kris voratinklių šilkas
Lyg paklodė balta –
Tavo žvilgsnį apvilko
Debesėlių vata.
Mano kontūrai veido
Ežere dils ir dils –
Vėjas bangą paleido,
Ji – putos, ji – vis kils,
Ir galiausiai pranyksiu...
Atsidus ajerai...
Šerkšnas viksvose blyksi:
Ar vienatvėj gerai?
Šaltoj rudenio ložėj
Visi lapai pagels.
Tavo širdį išdrožė
Iš laukinės obels.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2014-04-23 17:42:26
Kartais tie greituoliai turi daug jėgos...
Vartotojas (-a): Vaja
Sukurta: 2014-04-23 15:13:19
Kartais ima ir pavyksta tie penkiaminučiai. Tarsi daugiau tikrumos juose būtų, gyvybės. Ima ir išsprogsta staiga iš vidaus.
Širdis iš laukinės obels išdrožta man pasiliko. Ir šiaip įdomu, tarsi tokiu lengvumu pradedama, lengvu eilių bangavimu, bet juo iškalbami egzistenciniai dalykai (nemokšiška kažkaip apie poeziją kalbėti, ypač, kur jautru), bet ta širdis iš obels labai pabaigą teksto užtvirtino.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2014-04-23 12:01:22
toks plasnojantis aukštyn...patiko
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2014-04-23 10:23:12
Tikrai jausmingas "greitukas"...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2014-04-23 10:11:27
Žavus minties ir jausmo blyksnis.
Vartotojas (-a): Užuovėja
Sukurta: 2014-04-23 09:08:15
Puikus tekstukas, o jeigu penkiaminutinis, tai šaunuolis lietutis. Čia jau talentas. :)