Kris voratinklių šilkas
Lyg paklodė balta –
Tavo žvilgsnį apvilko
Debesėlių vata.
 
Mano kontūrai veido
Ežere dils ir dils –
Vėjas bangą paleido,
Ji – putos, ji – vis kils,
 
Ir galiausiai pranyksiu...
Atsidus ajerai...
Šerkšnas viksvose blyksi:
Ar vienatvėj gerai?
 
Šaltoj rudenio ložėj
Visi lapai pagels.
Tavo širdį išdrožė
Iš laukinės obels.