Aš – pilkoji papūga Žakó,
Nors iš tikro visai nepilka!
Pasakyk man ką nors, o po to
Jau kalbėsiu tavąja kalba.
Stebis žvėrys: „Esi tu gal aidas?“
Ai-das, ai-das... mąstau, gal ir ne...
Čia, žiūrėk, ši diena mūsų baigias —
Taip švelnu ir ramu danguje.
Jau apsnūdo smėlynai bei palmės,
Man vis noris kalbėti kalbėti...
Ir ilšlindusi iš po pagalvės,
Paskui saulę bandau dar suspėti.
Kur krenti, kur krenti, kur krenti tu,
Raudonàsai dangaus kamuoly?
Vėl ne vietoj ir vėl ne laiku
Pasipainiojau tavo kely...
Aš – pilkoji papūga Žakó,
Kvailas aidas, turintis širdį.
Pavargau, tad jau skrisiu namo
Didį Afrikos sapną patirti.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-03-07 19:58:55
Linksma ar liūdna? Čia jau priklausys nuo atlikimo. Gera dainelė, kodėl gi ne, man visai patiko.
Vartotojas (-a): Pakeleivis
Sukurta: 2014-03-07 16:34:30
Radau šiandien kiaušinuką. Jis nepačiupinėjamas kaip šioji papūga, kuri, pavyzdžiui, gal Žanas.
Nereik jam nei lesalo, nei gėrimų. Jis minta tuo, ką prasimano pats, užtat jis sotus! O dar labai graži yra pilka, kaip gyvenimas su daug atspalvių, yra dar ir pūkas, jei pažvelgi po plunksnom. Tarp jų peštukas, bet svajoklis. Kai įsirausia po pagalve, duodasi ten kaip... o jei sapnas ramesnis, tik uodega kyšo. Toliuose jis... Kai išnyra, papurto kuodelį ir jau šiapus pagalvės tęsia kelionę į kraštus, kur teka upė Nilas ir gyvena visokie gyvūnai.
Daina skambi, jei nori, linksma, bet daugiau su kažkokiu grauduliu, kylančiu dėl naivokų atviruolių. Mintys paprastos ir tuo pačiu daugiaprasmės. Nesvarbu, ar tokie papūgėliai gyvena Afrikoj, ar kitur. Ir apdainuojama galbūt ne vien tai, kas jų mintyse (kas rašo, tas žino). Visai tikėtina, kad Žako kalba ir už kitus, nes jis yra idėja.
Kam dešininis kirtis ant O, ar gali būti neaišku?