Aš – pilkoji papūga Žakó,
Nors iš tikro visai nepilka!
Pasakyk man ką nors, o po to
Jau kalbėsiu tavąja kalba.

Stebis žvėrys: „Esi tu gal aidas?“
Ai-das, ai-das... mąstau, gal ir ne...
Čia, žiūrėk, ši diena mūsų baigias —
Taip švelnu ir ramu danguje.

Jau apsnūdo smėlynai bei palmės,
Man vis noris kalbėti kalbėti...
Ir ilšlindusi iš po pagalvės,
Paskui saulę bandau dar suspėti.

Kur krenti, kur krenti, kur krenti tu,
Raudonàsai dangaus kamuoly?
Vėl ne vietoj ir vėl ne laiku
Pasipainiojau tavo kely...

Aš – pilkoji papūga Žakó,
Kvailas aidas, turintis širdį.
Pavargau, tad jau skrisiu namo
Didį Afrikos sapną patirti.