Santrauka:
Durys — plačios išeiti, siauros pareiti. (Patarlė).
Prie staktos — būrelis vaikų.
Matuojami stiepiasi, slapstos.
Ir niekas nežino iš jų,
Kaip oriai išėjo senatvė.
Jaunėliams nereikia medinių namų,
Žolynais pakvipusio sodo,
Geltonų, saldžių lyg medus obuolių.
Jiems viskas seniai nusibodo.
Tik aidu giliai pačioje širdyje
Lig mūsų dienų atkartoja:
Lietuvis be medžio — gėlė be šaknų,
Nuvytusią paspiria koja.
Kapsė
2014-02-04 12:18:20
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Medinis jogas
Sukurta: 2014-02-04 23:16:36
Įcentravimas nepasiteisina - primena papuvusį obuolį. O gal?
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2014-02-04 21:35:14
Kai buvom CCCP respublika, LTSR buvo pati miškingiausia. Čia tokie tikri faktai. Dabar - jau abejoju... Deja.
Vartotojas (-a): Langas Indausas
Sukurta: 2014-02-04 13:07:15
Eilėraštis orus... Bet senatvė išeina ne oriai, bet su oru ir ne manau kad mirtis, o ją eilėraštyje jaučiu, yra verta, kad ją šlovintų... Pabaiga - kaip iš lozungų: Kai lietuvis kerta(laužo, vagia, parduoda už skatikus ir t. t.) medžius, kaip nebūna gėlių be šaknų, taip ir lietuvis nėra jau toks kitoks - blogesnis geresnis. Jis toks pat kaip ir airis ar mongolas... Apibendrinant: eilėraštis pradedamas oriai, o baigiamas korektpolitinias lozungais... bet patiko.