Prie staktos — būrelis vaikų.
Matuojami stiepiasi, slapstos.
Ir niekas nežino iš jų,
Kaip oriai išėjo senatvė.
Jaunėliams nereikia medinių namų,
Žolynais pakvipusio sodo,
Geltonų, saldžių lyg medus obuolių.
Jiems viskas seniai nusibodo.
Tik aidu giliai pačioje širdyje
Lig mūsų dienų atkartoja:
Lietuvis be medžio — gėlė be šaknų,
Nuvytusią paspiria koja.