Santrauka:
vienas iš labai paprastų.
Šiemet pušys aukštesnės.
Ėriukai sutupia prie kojų,
palikta vietos įsiterpt pavargėlių galvoms
į audeklo raukšles.
Ir paprasti dalykai taip susideda, kad lyg nesikartos.
Šiemet pušys aukštesnės,
įveltos baltuose tumuluose.
Ne taip toli minkštučiai avinėliai —
apsnigę krūmokšnynai snaudžia,
ir akimis visus galiu globoti,
ir oras veržiasi iš plaučių —
ir krenta ant drabužių išskaityti žodžiai.
Ne taip toli minkštučiai avinėliai snaudžia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): miaumiau
Sukurta: 2013-01-28 10:11:07
ma antra dalis liuks, pirm labiau proz
Anonimas
Sukurta: 2013-01-28 08:34:13
Mintis eilėraščio graži.
Vartotojas (-a): Laima-L@
Sukurta: 2013-01-27 23:04:30
„Ir paprasti dalykai taip susideda, kad lyg nesikartos.“ — gerai pasakyta.
Mano akims, oras, besiveržiantis iš plaučių, nėra stipri atodūsio metafora.
Bent man taip atrodo.
:)
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2013-01-27 22:35:41
pušys ir turi būti aukštesnės, per metus juk paaugo, tai faktas...Žiemiškos baltos eilės