kartais mano šešėlis tampa raudonas
kai leidžiasi saulė
ar šukuoja kasas žalčių karalienei undinės
kai kalno papėdėj beria smėlį į urnas sirenos
taip apraudodamos tuos kurie išplaukė paskui Odisėją

kartais šešėlis būna skaidrus
lyg drugelis pasveikinęs chaosą
ar sniegas prieš gimdamas ir apiberdamas mus baltumu
lyg mintis tikresnė už visą Visatą

šypsausi
keista matyti
kaip savo šešėlį slepia Bubastė

-----

paklydau tarp vis dar negimstančio laiko ir erdvę susiurbiančio duonos kvapo
taip tykiai šarmoja šešėlis