Tu sėdi po šakom akacijos baltos.
Ir tau aplinkui šoka baltos mūzos.
Poeto vardą suterštą matau
Ir daug minčių neužrašytų dūzgia.

Saulėkaitoj nurudęs veidas,
Ant skruostų blizga ašarų lietus –
Sakyk, poete, savo tikrą vardą
Ir ką veiki išėjęs iš namų?

Trys žodžiai: meilė, moteris, Tėvynė
Tau primena nutrūkusius saitus,
Ir, kopdamas tu vis į naują šlaitą,
Randi ne tuos, vis svetimus namus.

Tu pamiršai mylėt, rašyt, dainuoti,
Likimas tau vis užveria vartus.
Budėk: gyvenimas ne kartą luošins,
Bet myli jis drąsius ir atkaklius.