Poezijoje kartais netiesa
Aukščiau už tiesą brėžia skrydį –
Norėčiau, kad išėjusį  mane
Pakviestų vėl namo sugrįžti.

Aš godžiai savo ateitį geriu
Iš  nuostabiai gražaus peizažo –
Netraukiu nuo saulėlaidos akių,
Bet  kaip ir Dievo man jo maža.

Ir kaip gobšuolis kraunu širdyje
Ryžtingą norą NEUŽMIRŠTI
Ir iš saulėlaidos skaisčia dvasia
Gyvybę (MEILĘ) apkabinti.

O jeigu negalėsiu būt žmogum –
Mylėsiu JUS saulėlaidos dangum.