Santrauka:
Tiems, su kuriais iki paryčių prakalbėta miške prie laužo, skambant gitaroms. Tiems, su kuriais tikras žemuoges valgėm spalio mėnesį! Tiems, kurie ieško su manim gyvenimo. P.s. ir mūsų stogas nepaprastas, ypač žvaigždėtą naktį. :)
stovėjom ant
stogo krašto
vis dar jauni
ieškodami gyvenimo
maištaudami ir šokdami
ant kelio
lapkričio nakty...
stovėjom ant
stogo krašto
supantis mirštančiai
nakčiai ant
blakstienų, vokų...
sušalusiems pirštams
ieškant kišenių
laikrodžiams sprogstant
kitu kampu
nedraskė kūnų vėtros
ir neplakė lietus
tik iki skausmo
gili tyla smelkėsi
nuo širdies
iki smilkinių
ir krito girtos
mūsų mintys
nuo stogo kvadratu
stovėjom ant
stogo krašto
žvaigždėms nekrentant
kaip mintims lašais
Ir žinojom, tikrai žinojom,
kad galim save vadinti
draugais
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Liusija
Sukurta: 2010-11-08 20:39:15
Neįprasta, jausminga, tuom man ir patiko..... :)
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2010-11-08 16:00:26
Pabaiga tikrai silpna ir subanalėjus, bet tai nereiškia, kad darbas yra blogas. Man patiko idėja "ant stogo krašto". Šiltas, jaukus bei nuoširdus kūrinys.
Anonimas
Sukurta: 2010-11-08 03:07:23
Patiko nors ir į pabaigą pasirodė kažkiek silpniau. Darbas apie tai kuo neretai tenka gyventi (gal suveikė prisiminimai, gera muzika ir vakaras - todėl nesinori kabinėtis :) ). Gerai, kad parašei "santraukoje" tą tekstą - iškart atgimė nakvynės miškuose (dar net miegmaišis kuprinėj voliojasi neišimtas), įvairūs žygiai, šaltis, skausmas, kančia ir aišku tikri draugai šalia :)
Anonimas
Sukurta: 2010-11-08 02:47:38
stogų ir draugų būna visokių, bet kraštas visad kraštas
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2010-11-08 02:44:06
Blaivam ant stogo krašto stovėti pavojinga, o dar po tokios dozės /mintys kvadratu/, tai... Žodžiu, laimės kūdikiai :)