stovėjom ant
stogo krašto
vis dar jauni
ieškodami gyvenimo
maištaudami ir šokdami
ant kelio
lapkričio nakty...

stovėjom ant
stogo krašto
supantis mirštančiai
nakčiai ant
blakstienų, vokų...
sušalusiems pirštams
ieškant kišenių
laikrodžiams sprogstant
kitu kampu

nedraskė kūnų vėtros
ir neplakė lietus
tik iki skausmo
gili tyla smelkėsi
nuo širdies
iki smilkinių
ir krito girtos
mūsų mintys
nuo stogo kvadratu

stovėjom ant
stogo krašto
žvaigždėms nekrentant
kaip mintims lašais
Ir žinojom, tikrai žinojom,
kad galim save vadinti
draugais