tuščiuos ciferblatuos mums iškopiau niekieno vardą
atpigo naktis po nudilusios prabos poeto
padu
        Dievas davė po du kaži kiek pasiliko
suspėt paskui laumžiedžiais byrančius mus
                                                             vėl išmėtė
sąrašus gruodžio
                            numikim edeno palėpėj

kol plėšrūs sapnai neišspjauk stiklo miesto monetos
įleidžia šaknis ciferblatuose adatos retos
buvai šilko siūlais kas priešpilnį smaugiama
                                                                lijo
priešvėjo kryptim    nuo vardų ar pabėgai
              
                                           - nuo myliu