Sudygsta grūdas, žemėje pasėtas,
Kažkas sakys, kad taip ir turi būti.
Tą grūdą žemėje apars,
Juo rūpinsis, mylės...
Išdygs želmuo,
Toks mažas, gležnas,
Po kiek tai laiko sutvirtės,
Matys jis saulę, lietų,
Subręs – tada dalgiu nurėš...
Iš šito derliaus vėl bus grūdas,
Jį žemėje apars,
Juo rūpinsis, mylės,
Jisai išdygs ir sutvirtės, subręs
Ir vėl dalgiu nurėš...
Kaip panašu į mus,
Kada atrodo jau subrendai,
Pasaulį jau matai, jauti,
Ateina su dalgiu ir sako:
“Tu pasislink - ateina jau kiti...“
ardas
2010-01-25 11:05:17
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Ažeras
Sukurta: 2010-01-26 08:00:29
Pabaiga viską išrišo. Šaunu.
Anonimas
Sukurta: 2010-01-25 16:19:43
tokia jau TA gyvenimo realija... įspūdingas eilius...
Anonimas
Sukurta: 2010-01-25 14:06:10
įtikino:)
Anonimas
Sukurta: 2010-01-25 13:40:10
Pabaiga įtikimo:)
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2010-01-25 11:19:46
Man, kaip buvusiam agrarininkui, labai mielas. Pasiimu.