Sudygsta grūdas, žemėje pasėtas,
Kažkas sakys, kad taip ir turi būti.
Tą grūdą žemėje apars,
Juo rūpinsis, mylės...
Išdygs želmuo,
Toks mažas, gležnas,
Po kiek tai laiko sutvirtės,
Matys jis saulę, lietų,
Subręs – tada dalgiu nurėš...

Iš šito derliaus vėl bus grūdas,
Jį žemėje apars,
Juo rūpinsis, mylės,
Jisai išdygs ir sutvirtės, subręs
Ir vėl dalgiu nurėš...

Kaip panašu į mus,
Kada  atrodo  jau subrendai,
Pasaulį jau matai, jauti,
Ateina su dalgiu ir sako:
“Tu pasislink - ateina jau kiti...“