SARKOFAGAS

         Slapstydamiesi už griuvėsių, mes su Roku sparčiai artėjom prie miško.
         Klausėmės ausis ištempę, bet ten atrodė ramu.
         Rokas pirmas dingo brūzgynuose, kaip, kad buvo sakęs, idant išvengti beprasmės vado mirties arba pačiam prasmingai žūti.
         Po kokių penkių kankinamai ilgų minučių pasirodė iš krūmų, pamojo ranka.
         Įėjau ir aš į mišką.
         Greitai suradom keliuką ir sparčiai patraukėm juo, link grafo rūmų. Keliuku buvo daugiau jodinėjama negu važiuojama.
         Kiek paėjėjus aplink keliuką ėmė tyvuliuoti vanduo. Miškas čia buvo toks pusiau negyvas, užpelkėjęs, bet pasukti į šoną noro nekėlė.
         Paėję gerą pusvalandį, tiesiogine žodžio prasme atsirėmėm į vijokliais apaugusį pastatą, po kuriuo buvo arka įėjimui į kiemą.
         Įėjom po arka.
         Pastatas buvo „U“ formos, įžengiantis į mišką, visas apaugęs vijokliais, tik kai kurie langai matėsi, nors ko gero ne visi.
         Atsargiai sukau galvą už nugaros tikėdamasis išvysti tai, ką mačiau sapne.
         Balkoną ir jame juodai apsirengusį grafą.
         Nors ir žinodamas, kad jis ten yra, vis tiek krūptelėjau visu kūnu, nuo to vaizdo.
- Sveikas sugrįžęs karininke! – pasisveikino maloniu balsu grafas.
- Sveiki, grafe, mes kažką radome!
- Žinau, kažką metalinį?
- Taip.
- Gerai. Užeikit pas mane.
         Atsivėrė durys, už kurių mus pasitiko tarnas, toks trauktas iš akies sapno vaiduoklis. Vedė laiptais, pats lipdamas pirmas, prie durų už kurių buvo biblioteka. Dėl to aš nė kiek neabejojau..
         Įėjęs apsižvalgiau, čia atrodė niekas nepasikeitę, ką mačiau sapne.
- Mes nemėgstam didelių pokyčių karininke. – Toliau demonstravo savo gebėjimą skaityti mintis grafas.
- Prieš kelionę siūlau lengvai užkąsti, nes jodinėti pilnu skrandžiu nėra pats maloniausias užsiėmimas. – Parodė ranka į duris.
         Už jų  patekome į nedidelę svetainę, kur ant stalo buvo padėta šaltų užkandžių ir vyno.
- Nesikuklinkit. – Paragino mus grafas paimdamas į rankas taurę vyno.
- Karo kaip nebuvę. – Pasakė jam Rokas gerdamas iš savo taurės.
- Mes nekariaujam su niekuo jau trečią šimtmetį. Mūsų karai baigėsi, kai va, karininkas įvykdė duotą užduotį, anuo metu.
         Aš įsikibau į stalą, o Rokui iškrito taurė iš rankų, dėl ko grafas nusijuokė:
- Seni kariai, o tokie jautrūs, kaip kokie inkvizicijos rankose pabuvę eretikai, cha-cha-cha-chaaaa!
- Mums nejuokinga grafe, taip mes esam seni kariai, ir su mirtim mes tujinamės, o visa kas vyksta rūke, mums nėra suprantama. – Pyktelėjo Rokas.
- Nėra ko širsti, mano ponai, juk kas yra reinkarnacija jūs girdėjot.
         Palingavom galvas.
- Tai kas čia tokio jeigu va, karininkas jau buvo čia prieš 261 metus, tokiu pat metų laiku, tik sąlygos buvo kitos, ne kaip dabar, tarp jo ir manęs, o priešas, kuris stovi prieš jį tada ir dabar tas pats. Tik jo vadas, dabar prašo kautis, o ne plėšti.
- Nieko nesuprantu. – Įsipylė vyno Rokas. – Nori pasakyti, kad Antanas, čia buvo 1658 metais?
- Taip jaunuoli.
- Antanai, ko aš čia nežinau? – kreipėsi jis jau į mane.
- Ne viską aš dar žinau irgi.
- Tai ko tyli?
- Grafas kalba.
- O tu?
- Aš, aš sakiau, kad sapnavau, kad buvau čia atvykęs, nes reikėjo paimti kažkokį mokestį...
- Kvortą. – Papildė mane grafas.
- Gal būt, bet sapnas nutrūko, aš nežinau, kas buvo toliau.
- Aš galiu papildyti, karininką ir pasakyti, kad kvortą mes buvom sumokėję, bet nevykėliui V. Gosevskiui, kuris buvo LDK kariuomenės lauko etmonas, atrodė kitaip...
         Man ėmė svaigti galva, aš pradėjau nebesuprasti ar aš miegu ir sapnuoju sapną toliau, ar aš persikėliau laike...

         Aš nusekiau paskui tą jauną tarnaitę, ir tik uždaręs duris į biblioteką atsidūriau nedideliam ir jaukiam kambaryje, kuriame garavo didžiulis kubilas vandens.
         Pasirodo reikės išsimaudyti.
         Tarnaitė priėjo prie manęs, be ceremonijų pradėdama rengti, kol aš likau nuogas.
         Tada paėmusi už rankos atvedė prie kubilo, lyg sušnibždėdama, kad lipčiau vidun.
         Vanduo buvo nekarštas, kvapnus, svaiginantis, tarsi vynas.
         Panirau po vandeniu, o iškilęs į paviršių pamačiau pas mane lipančią tarnaitę, ji buvo nuoga.
         Smulkus kūnas, liaunas liemuo, nedidelės mergiškos krūtys, mėlynos akys ir aukšta kakta, kaip tai kiek skausmo pažįstama...
         Aš norėjau sušnibždėti jai jos vardą Anele, bet ji savo lūpomis užtvėrė mano žodžius burnoje, karštai bučiuodama mane...
         Po to prausė mane, sėdintį be žado, šluostė rankšluosčiu, tepė kvapniais aliejais, apvilko kitais rūbais...
         Aš buvau per daug apsvaigęs, viskas plaukė tarsi kokiam rūke...
         Ji atvedė mane prie nedidelių durų per kurias įėjęs atsidūriau nedidelėje svetainėje...

- Ką gi, – pasakė grafas. – Mes užkandome, išgėrėme, tai galime joti. Ir taip ilgai reikėjo laukti tos akimirkos.
- O vis tik, grafe, būdamas toks įžvalgus, pats negalėjote rasti to kas yra ten? – nusistebėjo Rokas.
- Galėjau ir žinojau, bet rasti turėjo tas pats kas užkasė, tokios sąlygos, be to dar laikas... ne viskas yra paprasta jaunuoli, kaip gali atrodyti.
- Suprasi čia... – Numojo ranka Rokas.
- Būtent, kartais reikia, kad kambaryje degtų žvakė, o kartais reikia uždegti ir pakaruoklio rankos pirštą...
         Bet pirmyn! – žvaliai šūktelėjo grafas ir mes beregint atsidūrėme kieme, kur mūsų laukė trys pabalnoti žirgai.

         Grafas, tarsi koks tamsos riteris, savo juodais rūbais šuoliavo pirmas, o mes stengėmės neatsilikti.
         Vyrai apkase lengviau atsikvėpė išvydę mus sveikus ir gyvus.
         Juozas pasakė, kad nieko mums būnant pas grafą neatsitiko, viskas ramu, tik vėl aktyvumą rodančios varnos, gali būti pabaidė jas artėjantys bolševikai.
         Tik baigus kalbą, tuoj nuo stebėjimo vietos švilptelėto vienas iš bedančių. O bokšte sėdintis pranešė, kad žolynais slenka bolševikai.
- Padegti ugnį! – sušukau įsitikinęs, kad vėjas nepakitęs tik dar stipresnis.
         Mano komanda akimirksniu buvo įvykdyta. Liepsnos siena tarsi kokia senovės Makedoniečių falanga puolė po žolę besislapstančius bolševikus.
         Ataka pasibaigė neprasidėjusi.
         Liepsna juos suginė į mišką, o pelkėta pamiškė nepraleido ugnies pro save.
         Mes dar nukovėm kokį penketą sprunkančių bolševikų.
         Stebėkit atidžiau, visu perimetru, o karininkas Vytautas su penkiais savanoriais sustiprinkit ariergardo apsaugą! – daviau nurodymą.
         Komandos buvo greitai vykdomos.
         Grafas tuo metu paslaptingai šypsojosi stovėdamas toje vietoje, kur buvo užkastas tas metalinis daiktas.
         Tuo metu išgirdom šūvius miške, toje pusėje kur buvo grafo rūmai.
- Girdit grafe? – paklausiau jo.
- Naivūs bolševikai, jie užklydo ten, kur jiems visiškai nedera. Be reikalo šaudo, jų jau neišgelbės, nei Leninas, nei visa Raudonoji armija.
         Kasame, kol nesutemo! – paragino jis vyrus.
         Rokas, ir dar keli savanoriai paėmė iš grafo kastuvus ir ėmė greitai kasti tą vietą, kurią parodė grafas.
         Aš, tuo tarpu pajutau naują miego ar apsvaigimo priepuolį, ir atsirėmęs į apkaso sieną, stovėdamas užsnūdau...
         Tarsi sapne dar išgirsdamas, kaip kažkas iš kasančiųjų pasakę;
- Čia gi žmonių kaulai...