Išeit ruošiesi, su gandrais išskristi,
Bet man atrodo, kad anksti, anksti.
Tavas dienas aš saugau tarsi vyzdį,
Gerai žinau - pametęs nerandi.
Skubėjau rinkti dovanas aš tavo,
Meldžiausi saulei: dar mažai, mažai...
Pirmieji paukščiai dangų jau matavo,
Tu Laumės juosta mojai taip gražiai.
Pabūk, dar pievoj pats žiogų šėlimas,
Kiek daug nuskendo ežere žvaigždžių!
Godas godoja topolis parimęs,
O man į širdį nerimas, jaučiu.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): skaimik
Sukurta: 2009-08-04 19:50:10
Taip paprasrastai ir lengvai nubėgo iki pat širdies gelmių.Ačiū...
Vartotojas (-a): Maja
Sukurta: 2009-08-04 18:13:49
Vasarėlė... bet ji dar čia, neverta nerimauti...
Vartotojas (-a): skroblas
Sukurta: 2009-08-04 16:21:33
Puikus lyriškas žodis skubančiai karštai vasarėlei.
Vartotojas (-a): Ražas
Sukurta: 2009-08-04 16:08:42
Turtingiausias vasaros mėnuo rūpjūtis, jau ne vaikiškas ir jaunatviškas kaip birželis, ne toks aistringas kaip liepa, pilnatvės išsipildymas su aštriais nerimo dygliukais...pabūkime dar vasarėlėje...
Ačiū.
Vartotojas (-a): Sutemų Sesuo
Sukurta: 2009-08-04 15:27:51
..tai ne tik skaudu, šios Autorės poezija - širdies poezija. NESUMELUOTA poezija, gera čia pabuti, gera ir tiek. AČIŪ.
Vartotojas (-a): Ferrfrost
Sukurta: 2009-08-04 15:11:38
Labai skaudus...