Gėris stipresnis

Tyliai ,lėtai,  pasiramsčiuodamas lazdele, atsliūkino  senas, kuprotas, apdriskusiais drabužiais Liūdesys. Pas mane jis niekada ilgai neužsibūdavo,  todėl tikėjausi, jog ir dabar ne išimtis. Netrukus senukas susiruošė iškeliauti: taip pat lėtai, pavargusiais žingsniais jis kiūtino tolyn... Giliai įkvėpiau ir iškvėpiau. Palengvėjo. Bet staiga, lyg iš niekur, išniro Pagieža. O taip, tai tikrai buvo ji: aukšta, ilgais  tamsiais plaukais ir taip pat tamsiai apsirengusi ponia  žiūrėjo į mane, gudriu, paslaptingu žvilgsniu. Iš pradžių bandžiau jos neįsileisti, bet taip ir maniau...aš taip ir  maniau, kad  ji ne viena. Kartu su Pagieža atėjo ir ponas Skausmas. Bet visai nepanašu, jog jis kentėtų. O ne, atvirkščiai .Gražiai apsirengęs, pykčio pervertomis akimis Skausmas  žvelgė į mane. Tuomet ir pajutau jo galybę. Jie skverbėsi į mane vis gilyn ir gilyn. Draskydami, laužydami ir plėšydami viską, ką taip ilgai kūriau , saugojau ir branginau .Ėmiau  verkti, bet ne vien  dėl skausmo kurį jaučiau. Pykau, jog niekas nepadeda kovoti su pabaisomis, kurios mane naikina.
Po ilgai trukusių kančių šiek tiek aprimau. Aš  taip tikėjausi, jog viskas baigėsi... tačiau staiga akys pastebėjo jauną mergaitę. Pabalęs veidas, raudonos nuo ašarų akys, balta it popierius oda ir randuotos rankos bylojo, kad ji labai nelaiminga. Šviesi suknelė, blankiai raudoni, sutaršyti ir apipešioti plaukai... Ak! Dabar  jau žinau kas ji! Tik to ir betrūko...Depresija. tuomet mintys ėmė sunkėti, tamsėti ir aš grimzdau į savigailos liūną. Nebesitikėjau nieko. Maniau, kad niekas ir nebegalėjo padėti.
Depresija silpnutė mergaitė, todėl lengvai pasidavė senelei Paguodai. Senučiukės pasirodymas šiek tiek mane apramino. Ji glostė užgautas vietas, tačiau aš vis tiek jaučiausi silpna ir tuščia. Paguoda padėjo man suklijuoti sulaužytus pažadus, nuvalyti išniekintus jausmus. Koks geras jausmas kai tu ne vienas! stengiausi  atsipalaiduoti. Tylu. Tokioje ramumoje išgirdau  tylų , bet malonų ir linksmą juoką. Jis vis artėjo ir artėjo, kol galų gale išvydau  ponaitį Džiaugsmą. Jis visiškai mane nuramino ir aš vėl ėmiau juoktis! Aš buvau tokia  laiminga, jog net nepajutau kaip užgrojo švelni muzika ir viskas nusidažė rožine spalva. Ak, ir vėl nepastebėjau kaip į mano širdį atkeliavo Meilė. Ji lyg nematoma deivė, kurią gali tik jausti.
Dabar prisiekinėjau, jog niekada nebepasiduosiu piktoms būtybėms. Šypsojausi ir jaučiau kaip gyja mano širdis.
kamanelle

2008-07-16 17:30:30

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Anonimas

Sukurta: 2008-07-17 12:34:46

esė?
šiaip nelabai kaip, banalu ir nuspėjama

Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis

Sukurta: 2008-07-16 23:25:47

Visi jausmai, kaip žemiškos būtybės, klūpo prieš dievišką Meilę.